Nerūpestingai leptelėjusi, kad jotvingių kunigaikščiui Gausmiui reikia mylinčios moters, kuri ištirpdytų ledinį šaltį jo akyse, kunigaikštytė Žygintė tikrai neturėjo galvoje savęs. Juo labiau kad ji visai nesiruošė tekėti – ypatingų galių turinčiai raganai santuoka tik kliudytų. Savo ateitį ji įsivaizdavo mažoje trobelėje miško tankmėje, gyvenant kaip žiniuonei. Atšiaurusis jotvingis taip pat visai netroško vesti liesos žaliaakės raganos. Tačiau dievai ir galingi valdovai turi savų planų. Kad ir nenoromis susižadėję, Žygintė ir Gausmys pamažu supranta, kad jų jausmai keičiasi, o širdys – šyla. Vis dėlto porą gaubia daugybė tamsių paslapčių, slaptų priešų ir ne šio pasaulio būtybių, kurie kaip įmanydami stengiasi viską supainioti ir sukliudyti. Raganos Žygintės ir kunigaikščio Gausmio laukia ilga kova dėl laimės. Ar tikrai ragana gali pakeisti Lemčių ištartą nuosprendį?

Romano „Regėtoja“ tęsinys. 1234 metai, Jotva Dovinės kunigaikštytė Airilė augo apsupta meilės ir globos. Graži, išlepinta, vėjavaikė mergina yra įpratusi viską gauti lengvai, vos užsigeidusi. Kodėl turėtų būti kitaip, kai tavo tėvas – galingas kunigaikštis, o motina turi raganiškų galių? Airilei nė į galvą nešovė, kad renkantis jaunikį galėtų būti kitaip, ji tekės tik už to, kuris tikrai patiks. Tačiau tikra meilė retai būna paprasta ir lengva. Vienas neapgalvotas poelgis, ir Airilei tenka susidurti su savo elgesio pasekmėmis. Užtraukusi šeimai gėdą ji atsiduria toli nuo artimųjų globos, kur jos negina tėvo kalavijas ar motinos ir seserų magiškosios galios. Tikras pasaulis pasirodo visai kitoks nei tėvų namai. Čia žmonės elgiasi šiurkščiai, kasdien gresia pavojus, persekioja mirtinas prakeiksmas. Užgriuvus išbandymams Airilė pagaliau turės progą sau ir visiems įrodyti, iš kokio molio yra nulipdyta. Įrodyti likimo dievams, kad yra verta meilės.