Šiame romane rašoma apie miuziklų kūrėją – muzikos redaktorę, kurios tėvas yra korėjietis, o mama – lietuvė. Romane atsiskleidžia maištinga meniška siela, XXI a. herojės tapatybės ir meilės paieškos, melancholiškas būdas ir klajoklė dvasia, skatinanti įveikti kraujo ryšius bei prisirišimą prie gimtinės ir nesiliauti sekti savąjį pašaukimą. Šis romanas skaitytojui paliks neišdildomą įspūdį. Miuziklų muzikinės dalies redaktorė Kim Hėrion yra korėjietė, amerikietė ir lietuvė tuo pat metu. Egzotiškų europietiškų veido bruožų, nuostabių muzikinių gabumų charizmatiška asmenybė nesunkiai tampa savo meto žvaigžde – garsia muzikos redaktore ir orkestro dirigente. Romane „Lietuvaitė“ įtaigiai atskleidžiama jos aistringa ir neišsipildžiusi meilė, nusivylimas greita sėkmė vos pasiekus šlovės olimpą, vienišos klajoklės dalia, galiausiai, išsiskyrimas su tėvyne. Autoriaus žodžiais, romanas pradėtas rašyti Niujorko viešbutyje vėlyvą 1993-iųjų rudenį. Ten jis dalyvavo miuziklo „Paskutinė imperatorienė“ pagal jo pjesę „Lapės medžioklė“ pastatyme, o laisvalaikiu su keliais bičiuliais visą mėnesį žiūrėjo įvairius Brodvėjaus miuziklus, šiame būrelyje buvo ir moteris, įkvėpusi parašyti romaną. Jis nusprendė aprašyti jos istoriją – vaikystės Korėjoje atsiminimus ir pasakojimus apie tetas, atvykusias į JAV iš Lietuvos. Šis romanas buvo išspausdintas tik prabėgus aštuoniolikai metų. Prieš pasirodant knygai, jis kas savaitę, nuo 2010 m. liepos iki 2011 m. birželio, buvo skelbiamas dalimis „JoongAng Ilbo“ dienraštyje. Autorius pripažino, kad romano herojė tikrai turi prototipą, bet negalima romano tapatinti su jos tikruoju gyvenimu. Herojės Kim Hėrion močiutė iškeliavo į JAV tik su viena dukterimi, kai 1940 metais Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Hėrion motina augo Amerikoje, studijavo universitete liaudies muziką ir festivalyje padainavusi korėjietišką dainą arirang netikėtai susipažino su korėjiečiu, būsimuoju Hėrion tėvu. Hėrion, kurios mama – Amerikos lietuvė, o tėvas – korėjietis, augo JAV ir Korėjoje. Romane autorius teigia, jog XXI a. kraujas ir kilmės vieta nebelemia žmogaus tapatybės, vis dėlto jis mėgina parodyti, kokią sumaištį mišri tapatybė sukelia tradicijas saugančiose bendruomenėse, ir kaip savosios unikalios tapatybės paieškos priverčia vienišą menininkę pasirinkti klajoklės dalią. „Lietuvaitė“ – tai ir meilės romanas. Hėrion įsimyli aukštą korėjietį muzikantą, kurio kilmė atsispindi veide, bet vos po trejų metų jį palieka ir išvyksta į JAV. Per visą romaną tęsiasi ir kita punktyrinė gija – istorija apie 20 metų trukusią nelaimingą meilę devyneriais metais vyresniam režisieriui, romano pasakotojui. Jie ne kartą tarsi atsitiktinai susitinka – vaikystėje, jaunystėje ir pagaliau Niujorke, kur nusprendžia kartu kurti korėjietišką miuziklą. Po šio pastatymo Hėrion aplanko sėkmė ir pelnytas pripažinimas, tačiau neilgai trukus visuomenė nusigręžia nuo savo išaukštintos herojės, o ši iškeliauja į Rytų kraštus, kur iš naujo atranda ir autentišką muziką, ir save. Ji pasirenka klajoklės gyvenimą ir likimą, atsisakydama paklusti kraujo balsui, gimtinės traukai ir net paaukodama ilgus metus puoselėtą ir pagaliau atrastą meilę. „Lietuvaitė“ – tai romanas, atspindintis dvasinius XXI a. menininkės ieškojimus, klajojant tarp skirtingų žemynų, kultūrų, bet puoselėjant savąjį pašaukimą.