Knyga skirta paaugliams ir visada jauniems tėvams, linkusiems svajoti ir mylėti, keliauti ir pažinti mus supančią kultūrą. Aktualių jaunimo klausimų sprendimo apsuptyje norvergų rašytojas Bjørnas Sortlandas subtiliai ir nepastebimai įtraukia kultūros ir meno istorijos faktus. Baigę skaityti šią knygą pajusite ne tik smagiau virpančią širdį, bet ir praturtinsit žinių bagažą. Septyniolikmetė Frida sužino, kad serga sunkia akių liga ir nusprendžia nuo visko pabėgti. Nugvelbia iš mamos pinigų ir su InterRailo pasu vyksta į Italiją. Kol dar nevėlu, Frida nori pamatyti tai, kas gražiausia pasaulyje. Florencijoje ji susitinka meno mylėtoją devyniolikmetį Jakobą. Juodu leidžiasi į savitą kelionę, kurioje vaikinas išmoko Fridą naujomis akimis žvelgti į viską. Į meną, į save... ir palaipsniui į jį, Jakobą. Ar įmanoma būti atviram bent minutę? Gyvenime nepasiseka būti atviram ilgesnį laiką. (...). Vis labiau įsitikinu, kad, jei kas keturiolika dienų gebėsiu būti atvira nors vieną minutę, – pradžia bus gera. Vadinu tai tiesos minute. Jei tai taptų hitu, kuo aš labai abejoju, man tektų išradėjo garbė: Frida Rys – minutės tiesos išradėja. Išradimas paprastas: kas keturiolika dienų kalbėti tiesą ilgiausiai vieną minutę. Būti atviram dėl svarbiausių dalykų. Dėl to, kas svarbu ir yra tiesa. Minutę ir nė sekundės ilgiau. – Ar žinai, jog Munko muziejus kai kam – populiariausia kabinimo vieta Osle? – klausiu. – Šit kaip? O kam? – Vaikinams. Tavo bendraamžiams. Jie suskelia panelei, kad mirtinai domisi menu, tada nusiveda ją į Munko muziejų, malonumas gana pigus, kainuoja maždaug tiek, kiek bilietas į kiną. Abu ramiai apvaikšto sales, sustoja ties kai kuriais paveikslais, ilgai žiūri, paskui juda toliau. Nieko nekalba. Tik vis eina prie kitų paveikslų. Ties vienais pastovi ilgiau, ties kitais – trumpiau. Dažniausiai mergina patiki, kad pagaliau rado gilų ir jautrų bachūrą ir tada ji jau yra pasiruošusi bet kam. Išmoninga, ane?