„Dainos iš žodžių neišmesi“ Taip vadinasi vienas eilėraščių ciklas iš drauge su šiuo Poezijos pavasariu išsprogusios naujutėlaitės Donaldo Kajoko poezijos knygos „Kurčiam asiliukui“, lygiai taip reikėtų pradėti ir kalbą apie šio poeto kūrybą, kurioje – tiek jam eiliuojant, tiek rašant romanus, tiek tiesiog mintijant ramiu, todėl daug reginčiu dykinėtojo žvilgsniu eseistiniuose tekstuose, tai ryškiau, tai blankiau, tačiau visuomet švyti dieviškasis pėdsakas. Dainos, apsigyvenusios D. Kajoko žodžiuose, neišmesi, talento iš šio poeto neatimsi ir jo indėlio lietuvių literatūros istorijon nenutylėsi. Taigi „Kurčiam asiliukui“. Ją taip ir maga pavadinti pačia skaidriausia, pačia stipriausia D. Kajoko knyga, jei, žinoma, trumpam pamirščiau, kad lygiai tą patį norėjosi sakyti po jo „Tylinčiojo aido“, po „Žuvusios avies“, savaime suprantama, po „Drabužėliais baltais“ ir, be abejo, po „Karvedys pavargo nugalėti“. Tačiau ir ši naujoji knyga atrodo, tarsi būtų vienintelė, tarsi būtų rašyta visą gyvenimą. Jei jau rimuoti tekstai – tai nušlifuoti iki visų briaunelių tviskėjimo, jei jau verlibras – išvalytas, kupinas įkrovos, būtinai su netikėta, pribloškiančia pabaiga, nešantis savy bent keletą ne tik literatūrinės, bet ir filosofinės, teologinės vertės turinčių sentencijų. – Rimvydas Stankevičius