Kristianas nuoširdžiai tiki Dievą, bet kai, nepakėlęs patyčių, nusižudo jo pusbrolis Obenas, viskas pasikeičia. Kunigas atsisako jį palaiminti. Kristianas pajunta tuštumą ir beviltišką tylą. Dievas jam nebeatsako. Melstis? Kodėl turėčiau tai daryti, jei Obenas jau pasmerktas? Jei net kunigas atsisakė gelbėti jo sielą? Tuštuma. Beviltiškoje chaoso tyloje iškyla akivaizdi realybė. Čia nėra Dievo. Jis čia buvo. Dabar jo čia nebėra.